Veronika Povilionienė – tai vardas, kuris neatsiejamas nuo lietuvių liaudies muzikos. Gimusi 1946 m. lapkričio 18 d. Kareivonyse, Lazdijų rajone, ji tapo viena žymiausių lietuvių folkloro dainininkių ir tautinės kultūros simboliu.
Būdama kilusi iš Dzūkijos – regiono, garsėjančio giliais dainingumo šaknimis – ji nuo mažens įsiurbė savo krašto muzikinį palikimą.
Stiprus, sodrus ir įtaigus Veronikos balsas tapo lietuviško vienbalsio dainavimo sinonimu, gebančiu perteikti autentišką liaudies melodijų dermę ir istorinę intonaciją.
Valstybės mastu Povilionienė pripažinta ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip kultūros puoselėtoja. Ji pelnė prestižinius apdovanojimus, įskaitant J. Basanavičiaus premiją (1992), Gedimino ordino Riterio kryžių (2002), Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2007) bei svarbiausią šalies kultūros įvertinimą – Lietuvos nacionalinę premiją (2008).
Visa tai liudija jos išskirtinį indėlį į nacionalinės tapatybės išsaugojimą ir atnaujinimą.
Veronika Povilionienė – kultūrinės tapatybės pamatas
Veronikos Povilionienės muzikinė veikla neapsiribojo vien tradiciniu folkloru. Ji drąsiai žengė į muzikinius eksperimentus, bendradarbiaudama su džiazo, akademinės, roko ir pop muzikos atlikėjais.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – jos ilgametis muzikinis bendradarbiavimas su saksofonistu Petru Vyšniausku bei kompozitoriais Vidmantu Bartuliu ir Broniumi Kutavičiumi.
Veronika Povilionienė ne kartą įrodė, kad liaudies dainos gali skambėti aktualiai ir šiuolaikiškai, neprarasdamos savo gylio.
Povilionienė koncertavo su įvairiomis muzikos grupėmis, tarp jų ir „Blezdinga“, „Antis“, „ŽAS“, „Vairas“, „Rebelheart“.
Jos balsas skambėjo nuo folkloro festivalių, tokių kaip „Skamba skamba kankliai“ ar „Baltica“, iki popkultūros scenų.
Išskirtinis projektas „Kada sūneliai sugrįš“, įrašytas su Lietuvos kariuomenės garbės sargybos orkestru ir aranžuotas Giedriaus Svilainio, sulaukė plataus atgarsio tiek tarp profesionalų, tiek tarp plačiosios visuomenės.
Scenoje Veronika Povilionienė neapsiribojo vien koncertais. Povilionienė atliko solo partiją Broniaus Kutavičiaus kūrinyje „Dzūkiškos variacijos“ su Lietuvos kameriniu orkestru, dalyvavo Kauno dramos teatro spektakliuose „Yra šalis“ (1986), „Kalnų kalba“ (1991), o 2000 metais – operoje „Lokys“, pastatytoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Veronikos Povilionienės kultūrinė veikla neapsiribojo vien menine kūryba. Nuo 1991 iki 1994 metų ji dirbo Kauno etnokultūros centre, vėliau – Liaudies kultūros centre bei Vilniaus mokytojų namuose.
Čia ji inicijavo edukacinius projektus, tokius kaip „Pasidainavimai su Veronika“, „Veronikos folkloro pamokos“ Lietuvos mokyklose bei išeivijos lietuvių bendruomenėse Čikagoje.
Veronika Povilionienė geba sujungti autentiką su pedagogika, skirtingas kartas sujungdama per bendrą muzikinę patirtį.
Jos koncertinė geografija apima ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį – nuo Vakarų Europos iki Azijos, nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Australijos ir Kanados.
Tai patvirtina jos, kaip kultūros ambasadorės, vaidmenį pasauliniame lietuvių diasporos kontekste.
Apie Veroniką Povilionienę 2011 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Smilgos uoga“ (rež. Vytautas Plytnikas), kuris atskleidė ne tik jos muzikinę, bet ir asmeninę istoriją – jos santykį su daina, su žmonėmis ir su Tėvyne.
Tai jautrus portretas asmenybės, kuri ne tik atlieka dainas, bet ir jomis gyvena.
Veronikos Povilionienės indėlis į lietuvišką kultūrą yra išskirtinis tuo, kad ji ne tik saugo, bet ir kuria tradiciją. Ji neprisirišusi prie vienos stilistikos, bet visuomet išlieka ištikima esmei – tautos dainai, kuri per jos balsą tampa gyva ir aktuali.
Jos pasirodymai liudija ne tik aukštą muzikinę kultūrą, bet ir gilią dvasinę misiją. Tai menininkė, kurios veikla jungia praeitį ir dabartį, tradiciją ir modernybę, individualybę ir tautiškumą.
Šiandien, kai globalizacija niveliuoja kultūras, Veronikos Povilionienės veikla įgyja dar didesnę prasmę – ji primena, kas mes esame, iš kur atėjome ir ką turime perduoti ateities kartoms.
Jos balsas – tai ne tik muzika, tai dvasinė energija, kuri stiprina tautos savastį.
