„Nerija“ – tai ne tik grupės pavadinimas, bet ir svarbus Lietuvos muzikinės istorijos ženklas.
Įkurta 1970 metais Klaipėdoje, šis profesionalus vokalinis–instrumentinis ansamblis tapo viena ryškiausių estrados scenos jėgų visame sovietmečiu gyvenusiame krašte.
Šio ansamblio vardas reiškė kokybę, profesionalumą, sceninį šou ir talentą, o jo istorija iki šiol kelia nostalgiją tūkstančiams gerbėjų.
Grupės veiklos pradžioje jos branduolį sudarė gabūs ir muzikai atsidavę atlikėjai.
Tačiau tikrasis ansamblio iškilimas prasidėjo nuo 1974 metų, kai „Nerijai“ ėmė vadovauti charizmatiškas muzikantas ir organizatorius Romualdas Bieliauskas (1943–1979).
Jo vizija ir griežtas darbo režimas pavertė grupę tikra estrados mokykla, kurios scenose užaugo būsimieji Lietuvos muzikos grandai.
Ansamblis „Nerija“ buvo įsikūręs Klaipėdos filharmonijoje – šiandien čia stovi Marijos Taikos Karalienės bažnyčia.
„Nerijos“ nariai dirbo pagal griežtą koncertinį grafiką: 8 mėnesius per metus beveik be laisvadienių, po 2–3 koncertus per dieną, o likusį laiką skyrė repeticijoms ir trumpoms atostogoms.
Toks ritmas nepalikdavo vietos atsitiktinumams – reikėjo disciplinos, talento ir ištvermės.
„Nerija“ – startas Lietuvos muzikos legendoms
Šis ansamblis tapo tikra platforma būsimoms žvaigždėms, kurios vėliau užkariavo visą šalį. Čia karjerą pradėjo Stasys Povilaitis, Antanas Čapas, Stanislovas Čepas, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Birutė Petrikytė, Laima Žemaitytė, Edmundas Kučinskas, Simonas Donskovas, Vitalijus Pauliukas ir daugelis kitų.
Būtent „Nerijos“ scena suteikė jiems galimybę ne tik pasirodyti, bet ir formuoti savo sceninį veidą.
Ansamblio pasirodymai vykdavo didžiausiose salėse – Vilniaus sporto rūmuose, Kauno halėje – ir dažnai viename mieste būdavo rengiami net keli koncertai iš eilės, nes bilietų paprasčiausiai neužtekdavo visiems norintiems.
Grupė taip pat gastroliavo visoje Sovietų Sąjungoje, Rytų Europoje, Švedijoje, Mozambike – tai rodo, kad jų lygis peržengė nacionalines ribas.
Sceninius pasirodymus dažnai lydėdavo ir humoro intarpai, kuriuos vesdavo tokie artistai kaip Juozas Zavaliauskas – tai suteikdavo koncertams dinamikos ir pramoginės vertės.
„Nerijos“ šlageriai – tautos dainų fondas
Grupės repertuare – dešimtys dainų, tapusių lietuviškos estrados aukso fondu.
Tokios kompozicijos kaip „Vėl švieski man vėl“, „O kaip bėga metai“, „Siselija“, „Sudeginti tiltai“, „Pašauki mane“, „Raganų puota“, „Dar ne ruduo“, „Vėjas padainuos“, „Ne, nereikia ašarų“, „Laiko ratas“ – tai ne tik melodijos, bet ir kolektyvinės atminties dalis, iki šiol skambanti koncertuose, radijo laidose ir žmonių širdyse.
Dainos buvo ne tik melodingos – jos buvo profesionaliai aranžuotos, dažnai adaptuotos iš užsienio kūrinių, tačiau pritaikytos lietuviškai publikai, išlaikant kokybišką turinį ir emocinį poveikį.
Nors šiandien „Nerijos“ veikla jau nutrūkusi, jos palikimas išlieka gyvas.
Tai buvo ne šiaip grupė, o reiškinys, kuris suformavo visą kartą, įkvėpė dešimtis atlikėjų, subūrė tūkstančius gerbėjų.
„Nerija“ įrodė, kad net ir griežto režimo sovietinėje sistemoje galima kurti tikrą, gyvą, profesionalią muziką, kuri paliečia žmones.
