Nijolė Ščiukaitė – tai viena iš nedaugelio Lietuvos estrados dainininkių, kurių vardas ne tik išliko istorijoje, bet ir iki šiol kelia pagarbą muzikos mėgėjams.
Gimusi 1940 m. birželio 22 d. Šiauliuose, ji atėjo į pasaulį paprastoje darbininkų šeimoje.
Augusi be brolių ar seserų, vaikystėje Nijolė daug laiko praleido savo gimtajame mieste, o jau tuomet jautėsi ypatingas ryšys su muzika.
1959 m. baigusi Šiaulių 6-ąją vidurinę mokyklą, o 1961 m. – Šiaulių muzikos technikumo vokalinį skyrių, Nijolė iškart pasinėrė į kultūrinę veiklą.
Pradžioje dirbo Šiaulių rajono Daugėlių statybinių medžiagų kombinato kultūros namuose – vadovavo vaikų meno kolektyvams, buvo kultūros namų direktorė.
Tuo pačiu metu dainavo Šiaulių statybos tresto estradiniame ansamblyje, koncertavo su Šiaulių simfoniniu orkestru, taip stiprindama savo kaip profesionalios atlikėjos pozicijas.
1963 m. Nijolė Ščiukaitė gyvenime įvyko lemtingas posūkis – ji buvo pakviesta dirbti LSSR valstybinės filharmonijos estradiniame ansamblyje „Nemuno žiburiai“.
Po metų ją pastebėjo ir pakvietė dainuoti Juozas Tiškus, vadovavęs Lietuvos estradiniam orkestrui, kuris 1965 m. virto žymiuoju ansambliu „Estradinės melodijos“.
Nijolė Ščiukaitė čia išbuvo net 30 metų – tai ilgiausias ir svarbiausias jos kūrybinio kelio tarpsnis.
Kartu su ansambliu „Estradinės melodijos“ ji koncertavo visoje Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų. Dalyvavo Lietuvos kultūros ir meno dekadose Maskvoje, Baltarusijoje, Rusijoje, pasirodė prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose: „Sopotas-74“, „Bratislavos lyra-76“, taip pat programose „Auksinis ruduo-79“, „Draugų melodijos“.
Nijolės balsas skambėjo ir Australijoje, Bulgarijoje, JAV, Mongolijoje, Čekoslovakijoje, VDR, Vengrijoje – tai tik dalis pasaulio, kuriame ji atstovavo Lietuvai.
1975 m. Nijolei Ščiukaitei buvo suteiktas LSSR nusipelniusios artistės vardas – tai oficialus pripažinimas jos nuopelnams muzikos srityje. Vėliau, 1983 m., ji baigė LSSR konservatorijos Klaipėdos fakultetus, įgijo kultūros bei švietimo darbuotojo kvalifikaciją, dirbo Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje. Muzika tapo ne tik jos profesija, bet ir misija.
Nijolė – ne tik atlikėja, bet ir kūrėja. Ji pati eiliavo dainas, rašė tekstus vaikams, aktyviai dalyvavo edukacinėje veikloje.
Jos atliekamos dainos, tokios kaip „Keturiasdešimt kaštonų“, „Senelis“, „Po svyruokliu beržu“, „Mes išliksim jauni“, ar net J. S. Bacho „Ariozo“, tapo estrados klasika. Ji taip pat atliko pilietinės tematikos kūrinius, bendradarbiavo su garsiais kompozitoriais: Algimantu Raudonikiu, Broniumi Mackevičiumi, Jonu Lapašinsku, J. Sivačeku.
1993 m. Ščiukaitė pelnė Antano Šabaniausko premiją, o 1996 m. buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
Nijolė Ščiukaitė taip pat tapo lenkų dainos atlikėjų konkurso laureate, pelnė įvertinimus „Baltijos jaunystės“ festivaliuose Palangoje – visa tai liudija apie jos išliekamąją vertę ir profesionalumą.
Nijolė Ščiukaitė – Lietuvos balso aidai pasaulyje
Tarptautinis Nijolės Ščiukaitės pripažinimas – tai ne tik asmeninis laimėjimas, bet ir Lietuvos muzikos pergalė.
Jos balsas skambėjo ne tik didžiosiose Lietuvos koncertų salėse, bet ir pasaulio miestuose – nuo Niujorko iki Melburno, nuo Sofijos iki Ulan Batoro.
Per ją Lietuva buvo girdima pasaulyje, o šaliai, kuri dar tik kūrė savo sceninę tapatybę, tai turėjo milžinišką reikšmę.
