Laima Žemaitytė – viena iš nedaugelio Lietuvos estrados dainininkių, kuriai pavyko ne tik sužibėti scenoje, bet ir išlikti populiariai net po daugelio dešimtmečių.
Jos balsas, išvaizda, sceninis stilius ir tikrumas – tai tai, kas pelnė ne tik publikos meilę, bet ir pagarbą kolegų tarpe.
Ryškus makiažas, grakščiai liemenuota suknelė ir aukso spalvos aukštakulnės basutės tapo neatsiejama Laimos sceninio įvaizdžio dalimi.
Muzika ją traukė nuo pat mažens. Baigusi Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą, jauna dainininkė nesivaikė aukštų pažymių – jai rūpėjo viena: dainuoti.
Lemtingu tapo susitikimas su kompozitoriumi Mindaugu Tamošiūnu, kuris pastebėjo jos talentą saviveikliniame ansamblyje ir pakvietė įrašyti dainą „Skrendančios dienos“.
Tai buvo pradžia – netrukus Laima Žemaitytė sulaukė kvietimo iš ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovo Teisučio Saldausko.
Dainavusi „Vilniaus aiduose“ ir koncertavusi visoje Lietuvoje, Laima Žemaitytė greitai išgarsėjo kaip jauna, talentinga atlikėja.
Tuomet ją pastebėjo ir Romualdas Bieliauskas, ansamblio „Nerija“ vadovas, kuris pakvietė Laimą tapti kolektyvo soliste. Tai buvo proveržio taškas.
1974–1975 metais Laima Žemaitytė tapo viena iš dešimties populiariausių Lietuvos asmenybių, kartu su Stasiu Povilaičiu, Donatu Banioniu, Vaiva Mainelyte.
Tą laikotarpį žurnalas „Jaunimo gretos“ įamžino savo populiariausiųjų dešimtukuose – ir Laimos pavardė ten buvo dvejus metus iš eilės.
Jos balsas – ypatingai žemas – tapo jos skiriamuoju bruožu. Nors pradžioje ji kiek kopijavo Janiną Miščiukaitę, „Nerijos“ vadovas skatino ieškoti savito stiliaus.
Ir tai pavyko – Laimos dainavimo maniera tapo atpažįstama iš pirmų natų.
Scenoje ji niekada nevaidino, buvo nuoširdi, spinduliavo moteriškumu ir elegancija.
Kartu su „Nerija“ Laima susipažino su Stasiu Povilaičiu, kurį visada gerbė.
Nors jų santykiai neperžengė profesinių ribų, Laima visada jautė jo palaikymą ir subtilią, pagarbią globą – tai buvo brangus ir retas dalykas to meto šou pasaulyje.
Kiekvienas koncertas baigdavosi gėlėmis, ovacijomis, autografais ir maišais laiškų iš gerbėjų.
Net ir sovietmečiu, kai visko trūko, Laima visuomet atrodė nepriekaištingai – gastrolių metu užsienyje įsigyti drabužiai leido jai išsiskirti elegancija ir skoniu.
Laima Žemaitytė – moteris, kurią vis dar myli publika
1995 metais jos senųjų dainų rinkinį garso kasetėje išleido leidybinė įmonė „Pūkas“. O jau 1996 m. Laimą pasiekė antroji populiarumo banga.
Dainininkas Rytis Cicinas, su kuriuo ją siejo gražus kūrybinis ryšys, padovanojo jai dainą „Ten pajūry, kur jūra ošia“, kuri tapo tikru hitu.
Tais pačiais metais „Pūkas“ išleido ir kompaktinę plokštelę „Atsisveikint neskubėk“, kurią žmonės tiesiog graibstė – koncertų grafikas buvo užpildytas pusmečiui į priekį.
Šis laikotarpis žymėjo antrąją Laimos Žemaitytės pakilimo bangą, kuris truko beveik dešimtmetį.
Albumai „Laimės vardas“, „Raudoni šermukšniai“ ir kiti tapo itin populiarūs – iš viso išleista dešimt albumų.
Poetė Dovilė Zelčiūtė tapo pagrindine daugelio jos dainų tekstų autore, o kompozitorius Kęstutis Lušas – svarbus kūrybos partneris.
