Stasys Povilaitis – tai daugiau nei dainininkas. Tai epochos simbolis, žmogus, kurio balsas formavo lietuvių emocinę atmintį, lydėjo šventes, ilgesio akimirkas ir tautinį atgimimą. Jo kūryba – tai muzikinė kronika, kuri išliks dar ilgai po to, kai nutils paskutinis scenos refleksas.
Jo išskirtinis balsas, elegancija ir nuoširdumas scenoje jį pavertė ne tik popmuzikos žvaigžde, bet ir tautos atminties simboliu.
Daugiau nei 50 metų trukusi karjera ir tūkstančiai koncertų paliko gilų pėdsaką visos šalies muzikinėje kultūroje.

Stasys Povilaitis: vaikystė Kaune ir muzikinė pradžia
Stasys Povilaitis gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune. Mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje bei specialiojoje muzikos mokykloje, kur lankė smuiko ir obojaus pamokas. Dar vaikystėje jis dainavo Kauno radiofono berniukų chore, kas tapo pirmuoju viešu muzikavimo žingsniu.
1961 m. Stasys Povilaitis persikėlė į Palangą, kur baigė aštuonmetę mokyklą ir įsidarbino statybininku, o vakare mokėsi vakarinėje mokykloje. Tuo pačiu metu su draugais subūrė jaunimo estrados ansamblį.
Stasio talento nepastebėti buvo neįmanoma – kompozitorius Mikas Vaitkevičius pakvietė jį dainuoti ansamblyje „Ritmas“, kuris koncertavo Vilniaus naktiniame bare „Dainava“.
1967 m. Stasys Povilaitis tapo Baltijos šalių konkurso „Liepojos gintaras“ laureatu, o 1968 m. – konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomantu. 1970 m. pelnė laureato vardą konkurse „Lenkų daina“ ir tapo Nacionalinės filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ solistu.
Su šiuo kolektyvu S. Povilaitis apkeliavo visą Tarybų Sąjungą, tapdamas plačiai žinomu vardu ne tik Lietuvoje.
Aukso metai su „Nerija“ ir milžiniškas populiarumas
1973 m., iširus „Nemuno žiburiams“, jis prisijungė prie ansamblio „Nerija“, su kuriuo pasiekė karjeros viršūnę. Jų koncertai buvo masiniai, o Povilaitis tapo populiariausiu estrados atlikėju Lietuvoje.

1979 m. jis trumpam koncertavo su Miko Suraučiaus ansambliu, tačiau netrukus grįžo į „Neriją“. 1984–1987 m. dalyvavo viešbučio „Lietuva“ varjetė programose Vilniuje.
Nuo 1988 m. jis ėmė rengti autorines programas, koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. S. Povilaitis buvo ir dainų tekstų autorius, o jo diskografijoje – 5 solinės plokštelės, 3 kompaktiniai diskai ir 7 kasetės.
Jis sukūrė ir eilėraščių, kurių dalis išspausdinta poezijos almanache „Ten, sidabro vingy“ (2008 m.).
Paskutiniai metai ir simbolinis palikimas
2012 m. pablogėjus sveikatai, jis ėmė retinti koncertus. Vis dėlto paskutinį kartą viešai pasirodė 2015 m. liepos 6 d., ant Palangos tilto, kur drauge su Algirdu Kaušpėdu ir kitais atliko Tautišką giesmę.
Savo gyvenimo pabaigoje jis daugiausia laiko leido Palangoje. Čia, prie Grafų Tiškevičių alėjos, stovi koncertų salė, kurios fasadą puošia didžiausias autografas Lietuvoje – Povilaičio parašas (6,96 m ilgio, 1,19 m aukščio).

Įvertinimai ir atminimas
- 1991 m. – Antano Šabaniausko premija
- 1997 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas
- 2007 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija
- 2013 m. – Medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“
- 2013 m. – M.A.M.A. apdovanojimas už nuopelnus muzikai
Jis tituluojamas lietuviškų šlagerių karaliumi, o jo įtaka lietuviškos popmuzikos raidai – nenuginčijama.